Tėvų stilius

apibrėžimas

Psichologijoje, pedagogikoje ir sociologijoje auklėjimo stiliai yra būdingi požiūriai ir elgesys, kuriuos tėvai, pedagogai ir kiti pedagogai naudoja auklėdami. Tėvystės stilius yra apibrėžiamas kaip auklėjimo praktikos ir požiūrių, vykstančių kartu, kompleksas. Yra labai skirtingi auklėjimo stiliai. Tėvų stilius buvo tiriamas nuo XX amžiaus. Nuo to laiko mokslininkai aprašė skirtingus auklėjimo stilius.

Koks yra Lewino auklėjimo stilius?

Kurtas Lewinas laikomas vienu iš svarbiausių psichologijos pradininkų ir moderniosios socialinės psichologijos pradininku. Dešimtajame dešimtmetyje jis atliko lauko eksperimentus, skirtus skirtingo auklėjimo stiliaus poveikiui jaunimo veiklai. Kartu su Ronaldu Lippitu ir Ralfu K. White'u Lewinas nagrinėjo šiuos auklėjimo stilius:

• Autoritarinis auklėjimo stilius

• Demokratinis auklėjimo stilius

• „Laissez-faire“ auklėjimo stilius

Ši koncepcija su trimis lyderystės ar auklėjimo stiliais pasitarnavo ir tebėra skirta auklėtojams priskirti tipą. Ši programa turėtų padėti pedagogui suvokti savo auklėjimo stilių ir galbūt pergalvoti tėvų elgesį.

Galbūt jus taip pat domina kitas mūsų straipsnis: Auklė

Autokratinis stilius

Autokratinis auklėjimo stilius yra panašus į autoritarinį stilių ir iš esmės yra žingsnis nuo jo. Tėvai nustato veiklą savo vaikams ir užtikrina, kad viskas būtų įgyvendinta atitinkamai. Tėvai reikalauja iš vaikų visiško paklusnumo. Namų ūkyje galioja griežtos taisyklės ir vaikai iš esmės neturi teisės į taisyklių paaiškinimą. Tai reiškia, kad vaikai nesuvokia, kodėl ir kaip kažkas turi būti įgyvendinta. Autokratinis auklėjimo stilius remiasi aklu paklusnumu ir absoliučiu sutikimu. Deja, tai reiškia, kad vaikai vargu ar kuria bet kokį kūrybingumą ar iniciatyvą. Autokratiniu būdu užauginti vaikai dažnai susikuria nepilnavertiškumo kompleksus ir linkę sumažinti savo nesaugumą dėl agresijos dėl nepasitikėjimo savimi trūkumo.

Autoritarinis stilius

Autoritarinis auklėjimo stilius apibūdinamas tuo, kad vadovauja pedagogas. Auklėtojas duoda vaikui nurodymus ir tuo pačiu prisiima visą atsakomybę už vaiko veiksmus. Jis nediskutuoja ir nebendrauja su vaikais apie būsimą veiklą ar užduotis, o tik informuoja juos, kai vaikai turi atlikti užduotis arba kai numatoma tam tikra veikla. Tai yra šaunus stilius, o tai reiškia, kad pedagogas yra gana beasmenis. Jis kritikuoja ir giria asmeniškai. Tačiau auklėtojas neturi kelti grėsmės vaikui ar naudoti ypač autoritarines priemones.
Autoritarinis auklėjimo stilius daro didžiulę įtaką vaikų elgesiui. Tai labai riboja vaikų elgesį ir slopina spontaniškumo bei kūrybiškumo ugdymą. Tuo pat metu autoritarinis stilius daro vaikus priklausomus nuo auklėtojo ir labai stiprina juos iš auklėtojo.
Vaikai dažnai dirba stengdamiesi atpažinti auklėtoją, o ne todėl, kad asmeniškai stengtųsi ir linksmintųsi. Grupėse su kitais vaikais vaikai, kurie auklėjami autoritariškai, dažnai pastebimi užgniaužiant silpnesnius ir elgiantis agresyviai. Dažnai tai yra vaikų būdas sumažinti savo nusivylimą, ko jie negali padaryti su auklėtojomis.

Demokratinis stilius

Demokratiniam auklėjimo stiliui būdinga tai, kad auklėtojas įtraukia vaikus į savo sprendimus. Tai reiškia, kad pedagogas informuoja vaikus apie tai, kokios veiklos yra suplanuotos, kad vaikai galėtų joms pasiruošti. Be to, sprendimus kartu priima pedagogas ir vaikai. Vaikai turi žodį ir yra skatinami dalyvauti. Vaikams taip pat leidžiama patiems priimti sprendimus, pavyzdžiui, dėl grupės darbo su kitais vaikais ar pasirinkus tam tikrą sprendimą. Auklėtoja faktiniu ir konstruktyviu būdu giria ir kritikuoja vaikus, geba individualiai atsakyti į atskirų vaikų sunkumus ir klausimus. Vaikai skatinami prisiimti atsakomybę ir išmokti savarankiškai spręsti problemas. Demokratinis auklėjimo stilius nepaprastai skatina vaikų kūrybiškumą ir sukelia didelį vaikų konstruktyvumą.

Egalitarinis stilius

Pagal egalitarinį auklėjimo stilių hierarchiniai santykiai labai skiriasi nuo aukščiau aprašytų stilių. Pagrindinis principas čia yra lygybė. Pedagogai ir vaikai čia yra to paties lygio. Visiškai lygybėje visi sprendimai priimami kartu. Vaikas visada turi teisę reikšti savo nuomonę ir į tai turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą. Tačiau čia vaikai turi ne tik tas pačias teises kaip jų tėvai ar pedagogai, bet ir tas pačias pareigas, pavyzdžiui, namų ruošos darbus.
Kasdieniniame gyvenime egalitarinis auklėjimo stilius gali sukelti problemų, nes kiekvienas sprendimas aptariamas su vaiku. Tai gali kainuoti daug laiko ir nervų. Jei tėvas turi eiti į darbą laiku ryte, o vaikas nusprendžia neiti į mokyklą, neišvengiamai kyla konfliktas. Praktiškai tokio pobūdžio konfliktai dažnai lemia egalitarinio auklėjimo stiliaus nesėkmę.
Egalitarinio auklėjimo privalumai yra tai, kad vaikas išmoksta artikuliuoti ir objektyviai diskutuoti. Tėvai nuolat kalbasi su vaikais, o tai gali pagilinti santykius. Nepaisant to, šis stilius yra labai prieštaringas. Daroma prielaida, kad vaikai yra pakankamai subrendę ir atsakingi. Egalitarinis auklėjimo stilius reikalauja daug laiko ir kantrybės, norint auklėti vaiką.

„Laissez-faire“ stilius

„Laissez-faire“ auklėjimo stilius neatmeta visų ribų ir taisyklių. Čia abejojama auklėjimo sąvoka ir vaikai iš principo turėtų tai tiesiog daryti. Tai yra pasyvus auklėjimo būdas, kai tėvai leidžia vaikams elgtis pagal savo valią ir iš principo įsikiša tik tada, kai būtina apsaugoti vaiką nuo žalos pavojaus. Nėra jokių disciplinų ar taisyklių, bet ir mažiau pagyrų bei priekaištų.
Visuomenėje šis stilius yra kontroversiškas, nes, pasak mokslininkų, yra daug trūkumų. Vaikai neišmoksta jokių ribų, dažnai elgiasi nepagarbiai ir kartais nesugeba prisipažinti padarę klaidų. Vaikams trūksta orientacijos, tuo pačiu pamiršamas pripažinimas ir patvirtinimas. Kai kuriems vaikams sunku būti dėmesingiems, nes jie niekada neišmoko būti dėmesingi. Vaikai dažnai jaučiasi vieniši, nes tėvai yra pernelyg pasyvūs kaip svarbūs globėjai. „Laissez-faire“ stilius gali priversti vaikus susidurti su dideliais sunkumais kaip suaugusiems.

Neigiamas stilius

Neigti reiškia laikyti kažką neegzistuojančiu arba paneigti. Neigiamas auklėjimo stilius taip pat vadinamas aplaidžiu stiliumi. To priežastis yra ta, kad tėvai sąmoningai nedalyvauja auklėjant vaikus. Tėvai yra abejingi ir nesidomi vaiku ir palieka jį sau. Neigiamai užauginti vaikai neturi jokios paramos vystymuisi. Neatsargumas dažnai daro didelę fizinę ir psichologinę žalą vaikams. Vaikai yra vieni ir turi problemų socialinėje aplinkoje, darželyje ir mokykloje. Jie neturi palaikymo ir saugumo, neturi taisyklių ar apribojimų. Deja, praktikoje neigiamas auklėjimo stilius dažnai siejamas su fiziniu smurtu šeimoje.

Šio stiliaus trūkumai yra didžiuliai. Vaikai gali kenkti dėl netinkamos mitybos ir higienos, turėti didelių ryšių sunkumų ir dažnai neturi savivertės jausmo. Jie išsiskiria dėl pastebimo socialinio elgesio ir turi didelių trūkumų mokykloje. Suaugę žmonės kenčia nuo emocinio neprieinamumo ir yra linkę į narkotikų ir alkoholio vartojimą. Jiems dažnai sunku įsilieti į socialinį gyvenimą ir prisitaikyti prie hierarchijų.

Privalumų ir trūkumų palyginimas

Autokratinis auklėjimo stilius remiasi klusnumu ir visišku sutikimu. Vaikai daro tai, ką sako jų tėvai, ir nekvestionuoja taisyklių. Vienas pranašumas yra tas, kad vaikai gali priprasti prie hierarchijų vėliau savo darbiniame gyvenime. Tačiau trūkumai tai nusveria. Autokratiniu būdu užauginti vaikai retai ugdo kūrybingumą ar iniciatyvą. Jie įpratę daryti tai, kas jiems liepta. Dažnai vaikai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksus. Jie mažiau pasitiki savimi nei kiti vaikai ir dažnai linkę sumažinti savo neužtikrintumą dėl agresyvaus elgesio. Pavyzdžiui, mokykloje taip atsitinka, kad šie vaikai puola silpnesnius, nes nežino jokio kito būdo ir nemoka išreikšti savo jausmų.

Autoritariniame auklėjimo stiliuje tarp tėvo ir vaiko yra kietas klimatas. Pedagogas yra beasmenis ir viską sprendžia pats. Tai smarkiai riboja vaikų elgesį ir daro jį priklausomą nuo auklėtojo. Pagrindinis trūkumas yra tas, kad vaiko spontaniškumas ir kūrybiškumas vargu ar yra skatinamas. Grupėse vaikai, kurie yra auklėjami autoritariškai, dažnai demonstruoja agresyvų ir slopinantį elgesį su kitais vaikais.

Priešingai, demokratinis auklėjimo stilius yra visiškai priešingas. Pedagogai ir vaikai priima sprendimus kartu, o vaikai yra skatinami savarankiškai veikti ir savarankiškai spręsti problemas. Laikydamasis demokratinio auklėjimo stiliaus, pedagogas faktiškai ir konstruktyviai giria ir kritikuoja vaikus, kad būtų sukurtas aukštas kūrybiškumo ir konstruktyvumo laipsnis. Vaikai turi palyginti geresnes galimybes ugdyti savo charakterius ir išsiugdyti savarankiškumą.

Egalitarinis auklėjimo stilius yra labai prieštaringas.Dideli egalitarinio stiliaus pranašumai yra tai, kad vaikai tampa savarankiški, kūrybingi ir mokosi ankstyvame amžiuje, kad galėtų tinkamai išdėstyti savo poreikius ir objektyviai juos aptarti. Tėvai yra artimi vaikui šiame auklėjime, o tai gali sukelti gilų ryšį tarp tėvų ir vaiko. Tačiau egalitarinis auklėjimo stilius reikalauja daug laiko ir kantrybės, jei norima, kad jis būtų nuosekliai įgyvendinamas vaiko labui. Jei vaikas nusprendžia neiti pas odontologą arba nesijaučia eidamas į mokyklą, kai skauda dantį, tėvams dažnai reikia ilgai diskutuoti, kad įtikintumėte vaiką apie tam tikrų dalykų pranašumus. Tai gali būti labai varginanti ir tėvai turi būti kantrūs, kad tam tikri vaiko priimti sprendimai nepakenktų pačiam vaikui. Tačiau praktikoje dažnai žlunga egalitarinis stilius.

„Laissez-faire“ auklėjimo stilius taip pat yra labai prieštaringas. Čia vaikams leidžiama daryti tai, kas jiems atrodo, ir tėvai įsikiša, jei tai yra vaiko naudai. Šis stilius tinka vaikams, kurie yra atsakingi ir anksti kvestionuoja dalykus. Tėvų pasyvus elgesys gali užkirsti kelią vaikams išmokti daugelio dalykų, tokių kaip ribos, pagarbus elgesys ir būti dėmesingiems. Vaikai, kuriems sunku susiorientuoti, beveik pasimeta laissez-faire stiliaus ir dažnai jaučiasi vieniši.

Kritiškiausias auklėjimo stilius yra neigimo stilius, kuriame vaikai yra nepaisomi. Vaikai yra priklausomi nuo savęs ir nesimoko esminių savo vystymosi aspektų, tokių kaip taisyklės, ribos ir pagarbi sąveika su kitais žmonėmis. Vaikams dažnai trūksta savivertės, jiems sunku prisitaikyti mokykloje ir socialinėje aplinkoje, todėl jie dažnai būna pastebimi dėl mokyklos trūkumų ir agresyvaus elgesio. Vaikams, auginantiems neigiamą auklėjimo stilių, suaugusiems žmonėms yra labai sunku integruotis į visuomenę ir į darbinį gyvenimą. Neigiamas stilius gali sukelti nukentėjusiesiems rimtų psichinių ir fizinių problemų. Neigiamas, nekreipiantis dėmesio į tėvų stilių jokiu būdu neturėtų būti sąmoningai taikomas.

Koks auklėjimo stilius yra geriausias mano vaikui?

Vaikai turėtų turėti galimybę tapti laimingi, pasitikintys savimi ir atsakingi. „Geriausias“ auklėjimo stilius sukuria tokį vaiko vystymąsi. Manome, kad tinkamas auklėjimo stilius yra lankstus. Daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama demokratiniam auklėjimo stiliui. Tačiau jūs turite susitikti su vaiku priklausomai nuo situacijos. Tai reiškia, kad tam tikrose situacijose vyksta autoritariniai veiksmai su labai aiškiomis taisyklėmis, o kitose situacijose visi prie stalo nusprendžia, ką reikia padaryti. Taigi svarbius vaiko gerovės sprendimus priima vieni tėvai, o kiti klausimai aptariami ir suderinami lygiais pagrindais.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas, turi skirtingas stipriąsias puses ir skirtingas silpnybes. Kad vaikas užaugtų kuo nerūpestingiau, visada turėtumėte kreiptis į vaiką empatiškai ir kantriai. Vaikams reikia pasitikėjimo savimi. Tėvai gali tai sustiprinti motyvuodami vaikus išbandyti savo įgūdžius ir pomėgius. Tai prasideda nuo žaidimo kaip kūdikiui ir toliau vystosi.